Alkoholis ir vaistinių augalų tinktūros

Vartoti negalima atsisakyti. Kur dėsime kablelį?

Labas!

Šis klausimas prieš kelerius metus man būtų nuskambėjęs kaip žaisminga dilema. Nes aš, kaip ir daugelis, mėgdavau vakarienės metu pasimėgauti taure gero raudono vyno. Man tai atrodė kaip savotiška rutina, kai po sudėtingos darbo dienos vakarienės metu (juk sveika!) įsipili gero vyno taurę ir iš lėto, pasimėgaudama, jį sugurkšnoji.

Savaitgaliais tų taurių būdavo ir dvi, o kartais ir trys. „Bet juk nenusigeriu“, – sakydavau sau. Ir galbūt tai tebebūtų mano kasdienybės dalis, jei ne pokalbis viename „Masters of Calm“ festivalyje prieš trejus metus.

Per pietus su viena žurnaliste pasikalbėjome apie alkoholį. Paklausta, kodėl jį vartoju, atsakiau taip, kaip maniau: nes skanu. Nes man patinka skoniai, ritualai, degustavimas. Tačiau šis paprastas klausimas liko manyje ilgiau nei įprastas pokalbis. Grįžau namo, bet vis dar atsakinėjau į tą klausimą. Pajutau, kad tai, ką atsakiau, buvo ne visai tiesa. Giliai viduje žinojau: ta taurė vyno po sudėtingos dienos veikė ne tik kaip skonis – ji buvo greitas būdas atsipalaiduoti. Greitesnis nei kvėpavimas, meditacija ar pokalbis su savimi – tai būdai, kurie reikalavo pastangų, kurių aš nenorėjau įdėti.

Nuo tos atvirumo su savimi akimirkos prasidėjo pokytis.

Ne todėl, kad kas nors privertė ar pasakė, kad reikia. O todėl, kad pati pajutau, jog noriu ir galiu gyventi kitaip. Ir kad ne viskas, kas įprasta, yra tai, ko reikia mano kūnui ir galvai. Laikui bėgant ėmiau domėtis, ką apie alkoholį iš tikrųjų sako mokslas. Ir štai ką išsiaiškinau: PSO atvirai deklaruoja, kad nėra jokio saugaus alkoholio kiekio – net mažiausi kiekiai gali turėti sveikatai žalingą poveikį. Tarptautinė ligų tyrimų agentūra (IARC), priklausanti PSO, priskiria alkoholį I kategorijos kancerogenams, t. y. prie tų medžiagų, kurios tikrai didina vėžio riziką žmonėms. 2023 metais PSO paskelbė, kad nėra moksliškai pagrįsto žemo rizikos lygio, nes suvartotas bet koks etanolis prisideda prie ligų rizikos, ypač vėžio.

Taip, kai kurios šalys vis dar pateikia leistinas normas – 1 vienetą per dieną moterims, 2 – vyrams, bet ne daugiau kaip 10 vienetų per savaitę. Tačiau net ir tokie kiekiai nėra saugūs – jie tik mažesnės rizikos. (Pastaba: 1 vienetas sudaro apie 12–14 g alkoholio, tai atitinka maždaug 150 ml vyno, 350 ml alaus ar 45 ml stipriųjų gėrimų.)

Ir vis dėlto gyvenimas nėra juodai baltas. Štai čia atsiranda įdomus klausimas: o kaip yra su tinktūromis? Ar vaistinių augalų tinktūros, kuriose yra alkoholio, irgi kenksmingos sveikatai? Ar jose esantis alkoholis gali būti naudingas, jei alkoholis kaip toks yra žalingas?

Trumpas atsakymas: tinktūrose esantis alkoholis nėra vaistas, o tik priemonė – ekstrahentas, skirtas vaistinių augalų veikliosioms medžiagoms ištraukti, kurios vandenyje neištirptų. Tokie junginiai kaip alkaloidai, eteriniai aliejai, dervos, glikozidai turi poveikį sveikatai, tačiau be alkoholio jų neištrauktume. Be to, alkoholis veikia kaip konservantas, leidžiantis tinktūroms išlikti ilgai ir stabiliai.

Tinktūrose alkoholio kiekis yra labai mažas – dažniausiai žmogus suvartoja tik kelis mililitrus per dieną, o ne stiklinę ar daugiau. Pavyzdžiui, 20 lašų, tai yra apie 1 ml 40 % spirito tinktūros, sudaro maždaug 0,4 ml gryno alkoholio – tiek, kiek natūraliai gali būti viename prinokusiame banane ar fermentuotame maiste. Stiklinė kefyro gali turėti iki 0,5–0,7 ml gryno alkoholio.

Ką svarbu žinoti?

 Tam tikros žmonių grupės turėtų susilaikyti nuo tinktūrų vartojimo: 

→ Jei esi turėjęs problemų su alkoholiu praeityje – net jei tai vaistinių augalų tinktūros, skirtos sveikatinimui, – jų vartoti negalima. Kad ir mažos dozės, jos šiuo atveju nėra sveikatai palankios ir gali sugrąžinti į laikotarpį, kai buvai priklausomas nuo alkoholio. Todėl vaistinių augalų tinktūras geriau keisti maisto papildais, arbatomis arba vaistinių augalų ištraukomis vandens pagrindu. Jos gal ir neturi tiek veikliųjų medžiagų, bet taip pat nekelia rizikos atkristi. 

→ Jei sergi kepenų ligomis – tinktūros būtų papildoma našta kepenims, todėl jas taip pat vertėtų keisti vaistinių augalų arbatomis, papildais arba vandens pagrindu pagamintomis ištraukomis (jei jos suderinamos su liga). 

→ Jei esi nėščia ar žindai kūdikį – rekomenduojama susilaikyti nuo tinktūrų vartojimo, nes kai kurie augalai gali būti nesuderinami su nėštumu, o alkoholis savaime yra kenksmingas.

→  Tik kai kurios tinktūros yra saugios vaikams, todėl jų skyrimas vaikui turėtų būti suderintas su tuo išmanančiu specialistu. 

Atsakymas priklauso nuo sąmoningumo, situacijos, kūno būklės ir intencijos.

Ir pabaigai: tai kur dėsime kablelį? „Vartoti negalima, atsisakyti.“ O gal vis dėlto „Vartoti, negalima atsisakyti“? Atsakymas priklauso nuo sąmoningumo, situacijos, kūno būklės ir intencijos. Svarbiausia yra žinoti, ką renkiesi ir kodėl.

Bet jeigu vis dėlto tau, kaip ir man, nepriimtina vartoti alkoholines ištraukas, pasidalysiu receptu, kaip sprendžiu šią problemą. Tinktūrą galima įlašinti į puodelį 70–80 °C temperatūros karšto vandens ar arbatos ir palikti 5–10 minučių. Per tą laiką alkoholis, kurio virimo temperatūra yra žemesnė negu vandens, beveik visas išgaruoja.

Ką svarbu žinoti apie tinktūrų naudojimą karštame vandenyje? 

Ne visos veikliosios medžiagos reaguoja vienodai: stabiliosios (alkaloidai, kartieji glikozidai, taninai, dauguma flavonoidų) lieka nepaveiktos. 

Vidutiniškai jautriosios (kai kurie vitaminai, fermentai, aromatiniai junginiai) – dalis jų gali susilpnėti, tačiau dažniausiai tai nėra pagrindinės medžiagos, turinčios poveikį sveikatai. Labai jautrios (lakieji junginiai, eteriniai aliejai) – dalis jų išgaruoja kartu su alkoholiu, todėl sumažėja kvapas ir aromatas. 

Vis dėlto didžioji dalis augalo gydomųjų savybių išlieka. Tad jeigu alkoholis net ir vaistinių augalų ištraukose tau yra nepriimtinas, ši paprasta praktika leis išlaikyti augalų galią, atsisakant to, kas kelia abejonių.

Pamaitinti protą 

Rūpinimasis savimi prasideda nuo kūno, bet juo nesibaigia. Kai keičiasi tai, ką dedame į lėkštę, keičiasi ir tai, ką įsileidžiame į mintis. Ruduo man - metas, kai norisi labiau atsigęžti į save. O tam puikiai tinka savipagalbos knygos. Todėl, matyt, neatstitiktinai į rankas paėmiau knygą, apie kurią buvau girdėjusi daug labai gerų atsiliepimų – Marthos Beck „Pilnatvė. Kelias į asmenybės vientisumą“. Beck, įkvėpta Dantės „Dieviškosios komedijos“ herojaus kelionės, siūlo konkrečią sistemą: atpažinti netikrus įsitikinimus, klausytis savo vidinio balso, skirti laiko savęs atradimui ir kurti gyvenimą, atitinkantį tikruosius poreikius. Autorė atvirai pasakoja apie vaikystės traumas, savo pasitraukimą iš mormonų bendruomenės, apie sūnaus negalią, apie tai, kaip viskas griuvo, bet kartu ir kaip gimė nauja, tikresnė jos versija. 

Ši knyga padėjo man pažvelgti į „gero žmogaus“ kaukę – tą, kurią daugelis (aš tikrai!) dėvi, bijodami būti savimi. Knygoje autorė kviečia grįžti prie savo kūno, instinktų, intuicijos, net jeigu tai prieštarautų visuomenės, tėvų ar aplinkos lūkesčiams. 

Labiausiai mane įtraukė dalis apie radikalią tiesą. Šiam eksperimentui knygoje skirtas visas skyrius, nes tai labai svarbus žingsnis siekiant asmeninio vientisumo. Radikalios tiesos eksperimentas – tai praktika, kurios esmė 7 dienas visada ir visur sakyti tiesą: nieko nevaidinti, neslėpti, nekartoti to, kuo netiki, atsisakyti net „baltųjų“ melų. Beck šį eksperimentą siūlo kaip būdą patikrinti, kur mūsų kasdienybėje prasideda netiesa – tiek išorėje (santykiuose, darbe), tiek viduje, kai patys save apgaudinėjame. Tai padeda suvokti, kiek daug mūsų elgesio motyvuota baime būti atstumtiems, nubaustiems ar nesuprastiems.

 Skaitydama supratau, kaip dažnai automatiškai sakau „labai smagu buvo tave pamatyti“, nors iš tiesų jaučiu įtampą ir kai kurių žmonių visai nenorėčiau matyti. Arba kaip dažnai ištariu „viskas gerai“, nors viduje esu susierzinusi ir pykstu. Šios, iš pažiūros žalos nedarančios, smulkios netiesos buvo tokios įprastos, kad dar ir dabar turiu pasitelkti sąmoningumą. Dar nelabai sekasi save pagauti procese sakant tai, ko nejaučiu, tačiau sąmoningumas pamažu auga. 

Kol kas dažniau gebu pastebėti faktą, kad išdaviau save, ir tik retais atvejais pavyksta sustoti bei atsakyti taip, kaip jaučiuosi tą akimirką. Tačiau pradėjus ugdytis šį įgūdį, kaip ir mokantis važiuoti nauju keliu, tereikia trumpai užsigalvoti – ir protas vėl įjungia automatines reakcijas, o tai reiškia, kad elgsiuosi taip, kaip buvau įpratusi anksčiau. 

Nežinau, kaip tau, bet mane buvimas radikaliai tiesmuka ir vilioja, ir gąsdina tuo pačiu metu. Tačiau tik būdami tiesoje esame autentiški. O autentiškumas, kaip ir bet kuris kitas reiškinys, turi savo kainą, ir ji ne visada yra maloni ar „skani“. Dažnai tai gali kelti jausmą, kad nepritampame prie grupės (o juk kiekvienam iš mūsų tai be galo svarbu – būti sociumo dalimi, būti pripažintiems ir priimtiems!), esame nesuprasti ar net kažkiek vieniši, mažiau patogūs aplinkai. Tačiau aš esu pasirengusi mokėti tokią kainą, nes būti sąžininga su savimi man yra svarbiau negu išduoti save. Jeigu ir tu norėtum leistis į radikalios tiesos eksperimentą, štai konkrečios taisyklės pagal Marthą Beck, kurios parodys kryptį: 

→ Neprivalai sakyti visko, ką galvoji, bet jei kalbi – tai turi būti tiesa. 

→ Negalima sakyti dalykų vien tam, kad kažkam įtikti. 

→ Jei kažko nežinai ar nesi tikras, taip ir pasakyk: „Nežinau“, „Nesu tikras“, bet nemeluok ir neapsimetinėk. 

→ Jei pastebi, kad meluoji net sau, sustabdyk save ir pabandyk išgryninti, ką iš tiesų jauti ar galvoji.