Leisti sau sustoti

Apie poilsį, miegą ir vasaros kvietimą sugrįžti į save

Aš ir vėl sakau tau labas!

Kartais atrodo, kad visi turi nuomonę apie vasarą. Vieniems ji per lietinga, per mažai saulės, kitiems tiesiog per trumpa. O man, savo pačios nuostabai, ji tokia tikra, lietuviška vasara. Su debesimis, vėju, lietumi, paukščiais ir ta ypatinga tyla, kuri atsiranda, kai leidi sau sustoti. Pastebiu, kad vis dažniau norisi paprasčiausiai pabūti: klausytis audioknygos, skaičiuoti debesis danguje, įkvėpti miško ir pievos kvapą ar tiesiog paskęsti gamtos teikiamoje ramybėje.

Tik štai... nieko neveikti yra gerokai sunkiau, nei pasakyti tuos žodžius garsiai. Vos tik mintyse įvardiju ketinimą ilsėtis, kūnas jau siunčia prieštaringus signalus. Pirmiausia pajuntu nerimą, o tada staiga prisimenu dar vieną darbą, kurį galėčiau padaryti. Tačiau tokiose situacijose mano mantra yra tapę kažkada psichiatro psichoterapeuto Eugenijaus Laurinaičio pasakyti žodžiai, kad „gerai moka dirbti tas, kuris moka gerai ilsėtis“.

Tad kodėl taip sudėtinga net išbūti su mintimi apie nieko neveikimą? Kodėl net mintys apie poilsį iššaukia įtampą?

→ Štai kelios galimos priežastys

1. Baimė susitikti su savimi. Kai nustojame daryti, stoja tyla. Ir toje tyloje ima girdėtis ne tik paukščiai ar vėjas, bet ir vidinis balsas. O jame ir neišgirsti troškimai, neišjaustos emocijos, kartais tai kaltė, liūdesys, vienatvė arba klausimai apie gyvenimo kryptį. Nieko neveikimas tampa susitikimu su tuo, nuo ko bėgame – pokalbio su savimi.

2. Gėda ir savivertės krizė. Daugelis mūsų išmokyti jaustis vertingais tik tada, kai esam naudingi, produktyvūs, siekiantys tikslų. Nieko neveikti dažnam žmogui reiškia būti tinginiu, neatsakingu, nereikalingu. Tarsi leidimas ilsėtis būtų prabanga, o ne mūsų prigimtinė teisė.

3. Kultūrinis lūkestis. Gyvename kultūroje, kur veikla = vertė. Skubėjimas yra normalizuotas ir net pageidaujamas. Klausimas kaip sekasi? dažnai reiškia kiek pasiekei? Sąmoningai rinktis sustoti mūsų kultūroje tolygu būti balta varna ir eiti prieš srovę.

4. Kontrolės iliuzija. Veikla suteikia jausmą, kad valdai situaciją. Kai nedarai, lieki pažeidžiamas, tarsi niekas nuo tavęs nebepriklauso. Kai kuriems tai kelia nerimą. Tad darymas tampa būdu, kaip mes valdome savo nerimą. Ir užuot pasirinkę išbūti ir pažinti jį, mes renkamės ir toliau jį slėpti.

5. Priklausomybė nuo streso hormonų. Ypač jei žmogus ilgai gyveno įtampoje ar atsakomybėje, jo kūnas pripranta prie padidėjusio kortizolio, o adrenalinas su dopaminu tarsi savotiškas kokteilis, nuo kurio žmogus tampa priklausomas. Ilsėtis pasidaro... nepatogu. Tada nieko neveikti fiziškai sunku – kūnas nenurimsta.

6. Baimė, kad gyvenimas praeis pro šalį. Pasąmonėje veikia spaudimas: jei dabar sustosiu – kažką praleisiu, atsiliksiu, būsiu paskutinis. Lyg gyvenimas būtų lenktynės, kuriose nėra laiko atsikvėpti.

   
   

Bet iš tiesų, nieko neveikimas dažnai atveria didžiausius pokyčius. Būtent tada gimsta intuicija, kūryba, aiškumas, ryšys su savimi. Ne veltui daugybė tradicijų kalba apie poilsį, tylą, atsitraukimą kaip vidinės transformacijos vartus. Poilsis nėra priešingybė augimui. Poilsis yra augimo sąlyga. Nes ilsėdamiesi, arba tiesiog būdami, mes pasipildome resurso, kurį vėliau panaudojame veiklai. 

Kintantis požiūris į sveikatą ir gyvenimo kokybę

Pastaraisiais metais sveikatos tema keičiasi ne tik moksliškai, bet ir žmogiškai. Vis daugiau žmonių pavargsta nuo darymo dėl darymo, paviršutiniškų pažadų ar greitų sprendimų, kurie, kaip paaiškėja vėliau, neveikia. Atsiranda poreikis gyliui ir tikrumui.Sveikata ima reikšti ne tik tai, kad nesergi, bet ir tai, kaip gyveni, miegi, ilsiesi, jauti, kvėpuoji, mėgaujiesi ir patiri gyvenimą.

Trumpai dalinuosi keliomis kryptimis, kurios šiuo metu keičia bendrą supratimą apie sveikatą ir gyvenimo kokybę.

Rami nervų sistema – naujoji norma

Lėtesnis gyvenimas ir nervų sistemos reguliacija. Daugėja tyrimų apie streso, perdegimo ir autonominės nervų sistemos poveikį visoms ligoms. Žmonės vis labiau domisi nervų sistemos higiena, kuri apima kvėpavimo pratimus, polivagalinę teoriją, somatinius metodus, lėtą judesį, sąmoningą poilsį ir miegą. Nauja norma tampa suvokimas, kad rami nervų sistema yra sveikatos pagrindas, o ne tik malonus priedas.

Tad vis garsiau kalbama apie miegą, kaip ypač svarbų elementą siekiant ramios nervų sistemos. Jo kokybė laikoma kertiniu ilgaamžiškumo ir emocinės sveikatos veiksniu.

Miego kokybė daro įtaką beveik visoms sistemoms mūsų organizme:→ širdies ir kraujagyslių veiklai,→ metabolizmui ir insulino jautrumui,→ hormonų balansui,→ žarnyno bakterijų įvairovei,→ emocijų reguliacijai ir streso tolerancijai.

Sveikatos tyrimai rodo:

• < 6 val. miego siejama su didesne nutukimo, II tipo diabeto, hipertenzijos, širdies ligų, depresijos ir nerimo rizika.

• 13 metų tyrimas su > 43 000 žmonių parodė, kad iki 65 m. amžiaus miegant < 5 val. savaitgaliais, mirtingumas didėja 52 %.

• Vos 4 val. miego sumažina atsparumą insulinui ~30–40 % ir pailgina gliukozės apdorojimą ~40 %.

Miego trūkumas = hormonų disbalansas

Trūkstant miego padidėja grelino (alkio hormono) lygis, o leptino (sotumo hormono) – sumažėja. Tai skatina persivalgymą, ir tuomet esame linkę rinktis mažiau sveikatai palankų maistą – įvairius greituosius užkandžius.

Palaikant pastovų miego deficitą, išmokstame gyventi „į skolą“. Tačiau visi mūsų pasirinkimai turi savo kainą. Tad ir šiuo atveju, trūkstant miego, kūnas nebeatstato metabolinės pusiausvyros, padidėja kortizolio lygis, todėl ryte gali laukti ne tik nuovargis, bet ir didesnė gliukozės problema (aukštesnis cukraus kiekis kraujyje).

Miego metu smegenyse įsijungia gliolimfinė sistema, kuri išvalo toksinus – tai tarsi naktinė smegenų valymo komanda. Šis procesas beveik nevyksta būdravimo metu, todėl trūkstant miego sutrinka toksinų pašalinimas iš smegenų.

Ką tai reiškia? Miegas turi tapti nebe „jei liks laiko“ dalyku, o viso gyvenimo kokybės pagrindu, nes miegas gydo.

Patarimai, kurie gali padėti atstatyti sveiką santykį su miegu:

• Rutina. Ji svarbi ne tik vaikams, bet ir suaugusiesiems, ypač kai kalbame apie miegą. Tad eiti miegoti ir keltis panašiu laiku (pageidautina iki 22 val.), net savaitgaliais, turi tapti nauju įpročiu.

• Be ekranų. Miegamąjį paskelbk zona be ekranų, palaikyk kiek vėsoką – apie 18 °C – temperatūrą ir užtikrink visišką tamsą.

• Sąmoningas pasiruošimas. Prieš miegą atlik kvėpavimo pratimus, meditaciją, lengvą jogos seansą arba paskaityk knygą.

Moksliniai tyrimai rodo, kad fizinis kontaktas su natūraliu žemės paviršiumi, vadinamasis įsižeminimas, mažina uždegiminius procesus, reguliuoja kortizolio lygį, gerina miegą, mažina nerimą. Kai mūsų pėdos paliečia žemę, per odą perduodami elektronai neutralizuoja perteklinį oksidacinį stresą. Tačiau net ir be tyrimų kūnas pats žino, kad ryšys su žeme ramina.

Pamaitinti protą

Vasara man ypatinga ne tik gamta, bet ir tuo, kad šiuo laikotarpiu leidžiu sau pasinerti daug giliau į knygų pasaulį. Knygas ryte ryju visur ir visokiu formatu – mašinoje, sportuodama, eidama pasivaikščioti jų klausau. Vakarais, prieš miegą, perverčiu kelis puslapius.

Šįkart noriu pasidalinti viena iš tų knygų, kurią ilgai svajojau perskaityti, bet vis nerasdavau laiko. Tad labai apsidžiaugiau, kai radau ją audioteka.lt – tai Ayn Rand filosofinis romanas „Šaltinis“. Ši knyga yra apie kūrybiškumą, individualumą ir drąsą eiti savo keliu net tada, kai niekas aplink to nesupranta.

Pagrindinis veikėjas – architektas Hovardas Rorkas, kuriantis pagal savo vidinius principus. Jis nesitaiko prie užsakovų ar visuomenės lūkesčių. Ir būtent tai jį paverčia kūrėju, o ne amatininku.

Knygoje gvildenamos temos:

→ individualizmas prieš kolektyvizmą,

→ kūrybos laisvė ir konformizmas,

→ idealizmas ir kompromisai,

→ asmenybės vientisumas,

→ egoizmas kaip vertybė.

Mane ypač palietė tai, kaip autorė supranta egoizmą. Mums nuo vaikystės buvo diegiama būti gerais, paklusniais, neužimti per daug vietos. Bet ši knyga kviečia permąstyti: o kas, jei egoizmas gali būti ne griaunanti, o gydanti jėga?

Rand egoistas – tai žmogus, kuris gyvena pagal savo vidinę tiesą. Ne tam, kad patiktų ar įtiktų, o todėl, kad kitaip negali. Ir būtent taip jis neišduoda savęs.

Tai sprendimas kurti taip, kaip jauti. Net jei niekas nesupranta. Sakyti „ne“, kai visi sako „taip“. Ir tai išlaisvina. Nes taip tampame savimi net tada, kai aplinka mus atstumia. Kai leidžiam sau būti egoistu, pradedam nepateisinti lūkesčių. Nes pagaliau pasirenkam save. Nebesišypsome iš mandagumo. Nepriimame kvietimų, kurie netinka. Neaukojame pinigų tam, kad būtume gerbiami ar todėl, kad taip reikia. Aukojame, kai jaučiamės pilni, nes norime.

Ši vasara man tapo priminimu, kad leisti sau būti egoistu – tai leisti sau būti savimi. Nevaidinti, nesidėti kaukių, nesišypsoti iš pareigos. O pasirinkti tai, kas tikra, nes tai augina. Ir jei bent viena šios knygos mintis įstrigs tavo širdyje, galbūt ir tau ši vasara taps ne tik poilsio, bet ir grįžimo į save laiku.

Tik baigusi klausyti „Šaltinį“, pastebėjau audioteka.lt Khaled Hosseini romaną „Bėgantis paskui aitvarą“. Suintrigavo jo aprašymas ir tai, kad veiksmas vyksta Afganistane. Apie šią šalį žinojau labai mažai – tik tiek, kad ji valdoma Talibano, jog tai musulmoniška kultūra ir kad ten moterims nesaugu. Tad leisdamasi klausytis šios knygos tenorėjau labiau pažinti tai, kas nepažinta ir dėl to gąsdina. Tačiau gavau gerokai daugiau.

Tai istorija apie du berniukus Kabule, kuri paliečia giluminius žmogiškumo sluoksnius: kaltę, ištikimybę, tapatybę ir atleidimą. Amiras, pagrindinis knygos veikėjas, priklauso pasiturinčiai puštūnų šeimai, o Hassanas – hazarų tautinei mažumai, kuri laikoma „žemesne klase“. Nors berniukai leidžia vaikystę drauge, juos skiria nematoma socialinė riba. Amiras visą gyvenimą nešiojasi kaltę dėl to, ką padarė (ir ko nepadarė) vaikystėje. Jo kelionė atgal į Afganistaną yra tarsi bandymas ne tik atpirkti kaltę, bet ir susigrąžinti savo moralinį stuburą. Bet ar galima ištaisyti tai, kas jau padaryta?

Vienas skaudžiausių momentų – kai Amiras mato, kas nutinka Hassanui, bet pasirenka nepadėti. Tai akimirka, kai baimė pasirodo stipresnė už draugystę. Ir tai verčia susimąstyti, ar mes visada elgiamės taip, kaip iš tiesų norėtume, kai atsiduriame sunkiose situacijose? Ar įmanoma tikra draugystė tarp nelygiaverčių visuomenėje žmonių? Kiek mūsų viduje gyvena Amiro, o kiek – Hassano?

Knygoje aprašyti Amiro santykiai su tėvu taip pat labai palietė. Amirui svarbu pelnyti tėvo pripažinimą. Jo pasirinkimai, net rašymo aistra, yra nuolatinis bandymas įrodyti, kad jis vertas dėmesio. Daugelis literatūros kritikų šį santykį laiko motyvu, formuojančiu Amirą kaip žmogų, kuris nori įtikti, būti pripažintas, pasiekti kažką, kas būtų „vertinga“ tėvo akyse. Tai atspindi daugelio mūsų patirtį – būti matomam tėvų akyse, tarsi tapti vertu savo paties egzistencijos.

Dar vienas netikėtas šios knygos lobis – Afganistano vaizdinys prieš griūtį. Knygos pradžioje Hosseini piešia poetišką Kabulo portretą: su vaismedžių sodais, aitvarų švente, skanėstais, vaikų draugystėmis. Afganistanas čia gyvas, pilnas spalvų ir kvapų – visiška priešingybė tam, ką vėliau atneš karas, sovietų įsiveržimas ir, galiausiai, Talibano režimas. Autorius leidžia pamatyti Afganistaną kaip gyvą, kultūringą, gražią šalį, o ne tik kaip karo zoną. Taip pat daug dėmesio skiriama tam, kaip karas ir Talibano režimas paveikė žmones iš vidaus, kaip sugriuvo ne tik pastatai, bet ir vertybinės struktūros.

Rekomenduoju šią knygą ne tik tiems, kurie ieško gilaus, žmogiško pasakojimo apie kaltę, baimę ir atleidimą, bet ir tiems, kurie nori pažinti Afganistaną kitu kampu – šiltą, bendruomenišką, žmogišką. Negaliu sakyti, kad suprantu šią šalį perskaičiusi vieną knygą, bet šis romanas įnešė spalvų, kurios padėjo pamatyti, kad Afganistanas galėjo būti vieta, kurioje norisi gyventi.

Tai knyga, kuri primena, kad kiekvienas mūsų turime savų aitvarų, kuriuos vieną dieną gali tekti vytis, kad ir kiek metų būtų praėję.